2014/07/24

Pasaulio čempionatui pasibaigus



               Atrodo dar vos prieš kelias dienas visos rinktinės narių smegenys virte virė nuo idėjų, kaip geriau pasirodyti 4-ąjame Pasaulio dugninės meškerės čempionate. Dabar,  visi jau esame saugiai sugrįžę į gimtinę ir galime ramiai apsvarstyti Lietuvą atstovavusių pasirodymą. Pažvelgti į tai kas buvo atlikta nepriekaištingai ir į tai ką verkiant reikia tobulinti. Vienu trumpu straipsneliu čia neapsieisime ir tikiuosi mėnesio bėgyje rimtesnis rašinys atsiras viename iš žūklės žurnalų.
                Pradėsiu nuo 1-mosios varžybų dienos. Ištraukiame burtus, tačiau jie ne tokie kokių norėtume. Kitaip nebus, tad Paulius siunčiamas į E sektorių, kur reikia didelio greičio, o karšiai gali visiškai nepasirodyti. Kiti gi, ten kur galima tikėtis pagrindinį svorį sudarančių karšių.
                Treniruočių metu surinkta informacija rodo, kad karšiukų galima buvo tikėtis tik 7-8 metrų gylyje, ten pat galima sulaukti ir hibridų su kuojomis. Artimojoje distancijoje kibo išskirtinai tik nedidelės kuojos, kuriomis mūsų manymu buvo sunku padaryti rezultatą (išskyrus sektorių E, kuriame jos ir buvo pagrindinis laimikis).
                Iki starto skanuojamės dugną ir ieškome tinkamo gylio horizonto. Jis gali būti ir 15 metrų ir 30 metrų nuo kranto, mat tvenkinio vaga labai vingiuota. Klipsuojamės meškeres ir laukiame signalo jaukinti. Jaukinsime pakankamai sunkiu Sensas jauku su dideliu kiekiu karpytų sliekų ir kokonų. Taip pat turime mažų masalinių sliekučių, uodo trūklio lervų, gyvų ir negyvų musės lervų. Esame pasiruošę bet kokiai situacijai.
                Po signalo jaukinti, niekas neskuba – į žūklavietę siunčia vos kelias šėryklas, kiti gi sportininkai stipriai slepia būsimą žūklės tašką ir jaukina bet kur. Sumetu šešias startines šėryklėles pilnas karpytų sliekų. Tą patį daro ir olandas gaudantis šalimais ir ukrainietis iš kairės. Kibimo tenka palaukti – kelios kuojos ir ilgai lauktas karšiukas. Reiškia viskas gerai ir galima gaudyti toliau. O toliau viskas verčiasi aukštyn kojom.
                Olandas gaudantis man iš dešinės pradeda šėlti ir traukia po karšiuką kas 10 minučių. Aš tuo tarpu sugaunu vos viena kuojytę ar ešeriuką. Karšiukai mano taške kaip pasirodė, taip ir pradingo. Džiugina tik keli hibridai, tačiau tas kilogramas žuvies per pirmas dvi valandas gali būti visiškai pražūtingas. Tolimą tašką pradedu jaukinti be gyvų priedų ir kuojyčių kibimai pasipila vienas po kito. Nusprendžiu nieko nekeisti ir nebežiūrėdamas į besismaginantį olandą stengiuosi padaryt svorį kuojytėmis. Taškas gilus, greičio didelio nėra, tačiau jaučiu, kad svoris po truputi didėja. Likus dviem valandom bandau gaudyti iš dar mažesnės distancijos, tačiau kuojos čia nesilaiko. Tenka grįžti į gilesnį.
                Svėrimas pradedamas nuo manęs. Svarstyklės rodo 4.464 kg svorį. Olando virš 10-ties. Galutiniai rezultatai mano zonoje nedžiuginantys. Lieku tik 13-tas, ir nors tai geriausias rezultatas iš mūsų komandos, tačiau juo tikrai nesu patenkintas. Guodžia tik tai, kad apgaudžiau 12 dalyvių.
                Bendras komandos rezultatas nedžiuginantis. Surenkame net 87 baudos taškus (13 -15 -18 -18 -23). Sugauname 395 žuvis, tačiau jos nedidelės ir specialiai jų nesistengėme gaudyti – tai buvo tik atsarginio plano dalis. Norint turėti kiek geresnį rezultatą reikėjo sugauti bent 500 kuojyčių.
                Besiruošdami antrajam turui daug diskutavome ir nagrinėjome padarytas klaidas. Buvo aišku, kad karšių gaudymas šiame vandens telkinyje nėra mūsų stiprioji pusė, o štai nuo pat starto pradėjus gaudyti smulkmę dar galima išsikapstyti ir pagerinti rezultatą. Treneris Linas Žvaliauskas taip ir padarė – antrosios dienos taktika – smulkmės gaudymas iš artimiausio įmanomo atstumo, tačiau jaukinant ir tolimąjį 7-8 metrų tašką tikintis karšių. Pakeičiame jauko sudėtį – jį lengviname, darome puresnį, tačiau tokį, kad žūklės eigoje būtų labai lengva keisti jo savybes. Sensas priedų pasirinkimas mums puikiai leido tuo varijuoti.
                Antrąją dieną reikia keltis dar anksčiau, tad miego trūkumas dar labiau jaučiamas. Vienu automobiliu išvežioti visus komandos narius nėra lengva, tad pasinaudojome Sergejaus bendravimo įgūdžiais – E sektoriuje gaudysiantis Mantas važiuoja su vietiniu airiu. Mes gi, skubame greičiau be kamščių išsikrauti šalia sektorių.
                Šį kart gaunu C sektorių su pakankamai ilgu atabradu. Karšiam reikalingas gylis tik už 29 metrų atstumo. Tačiau turo metu tame taške nemačiau nė kibimo, o štai kuojos iš artimesnės distancijos kibo puikiai. Pirma valanda buvo kiek sudėtingesnė, visiškai netiko kabliukai dirbę greitam gaudyme E sektoriuje. Čia labiausiai tiko didelis 12 numerio kablys su viena musės lerva. Toks derinys padėjo traukti kuoją po kuojos. Mane kuruojantis antrasis treneris Vidmantas neleido liūdėti ir drąsino. Šalia gaudantis švedas per pirmas dvi valandas ištraukė 6 karšiukus, tačiau aš ėjau „va bank“ ir stengiausi prisivyti iš kairės sėdintį greitąjį airį. Jis pirmame ture sugavo 165 žuvis ir užėmė 4 vietą sektoriuje. Žuvies skaičiuotojas sėdintis už nugaros daugiau žiovavo, nei skaičiavo žuvį. Pagal užrašus ant asmeninės lentelės aš dvigubai atsilikinėjau nuo airio. Tačiau tai nebuvo tiesa, mano tempas buvo didesnis. Po poros valandų švedas jau miegojo, o aš vis dar gaudžiau nekeisdamas tempo. Gailėjausi nepasirinkęs keliais metrais artimesnės distancijos – būtų ėjęsi dar geriau, tačiau jau buvo vėlu – nesinorėjo išbarstyti žuvies.
                Pagaliau svėrimas. Svarstyklės rodo 6,174 kg. Tikrai neblogas rezultatas, turint omenyje, kad laimikį sudaro vien nedidelės kuojos. Gaunu nuo airio, tačiau kaip turi būt pakraunu švedui, ukrainiečiui, rusui ir dar 18-ai savo zonos žvejų. Nuotaika tikrai gera. O sužinojus, kad Paulius Korsakas savo zonoje liko 4-tas, ji tampa dar geresnė.
                Antrą dieną mes 8-ti (4 - 7 -12 -12 -14) ir tai dvigubai geresnis rezultatas nei pirmąją. Džiaugiamės tokiu rezultatu ir sveikiname vienas kitą. Suveikė viskas – jaukai, taktika ir nusiteikimas. Jaučiame, kad panašiai galėjome sugaudyti ir pirmąją dieną,  deja tai liks mums pamoka.
                Belaukdami galutinių rezultatų sveikiname laimėjusią Anglijos rinktinę. Renkame čempionų autografus ir linksminamės, nors esame tik 15-ti. Apdovanojimų ceremonija taip pat šauni, jaučiuosi lyg laimėjęs šias varžybas. Visų veidai švieste šviečia, o aplodismentų „lietus“ aplieja vėl ir vėl.
                Manome, tai buvo puikus debiutas, parodęs, kad Lietuva gali būti ne tik viduryje, tačiau ir turnyrinės lentelės priekyje. Tereikia dėti dar daugiau pastangų ir suprasti, kad vykstame kovoti su geriausiais iš geriausių. O ta kova nebūtų įvykusi apskritai jei ne mūsų užsispyrimas ir geranoriški rėmėjai.
                Dėkojame visiems prisidėjusiems prie Lietuvos rinktinės dalyvavimo pasauliniame čempionate. Ypač dėkingi SALMO, padengusiai didžiąją dalį finansinių išlaidų ir aprūpinusiai prancūziškais SENSAS jaukais. Alytaus miesto savivaldybei ir geriausių žvejybinių dėžių poledinei žūklei gamintojui Stasiui Jarašiūnui suorganizavusiems transportą kelionei. AUTOVEGA‘i, skyrusiai  automobilinę priekabą su kabliu, žvejybinei mantai gabenti. UAB „KOTAS“, parduotuvei Airijoje „ VILNIUS“ dėkojame už finansinę paramą, o reklamos agentūrai  „JŪSŲ VIZIJA“ už profesionaliai atliktas reklamos paslaugas.


Ketvirtoji ir penktoji treniruočių Airijoje dienos

Męs vis dar Airijoje, męs vis dar gyvi. Nors rankos ir maudžia nuo kasdienių treniruočių, tačiau noras siekti tikslo degte dega pas visus dalyvius. Nuovargis jaučiasi nerealiai.
Trumpai apie šiandienos treniruotę. Turėjome garbę gaudyti viename iš sudėtingesnių sektorių. Čia buvo veik stačiausias tvenkinio šlaitas ir didelės povandeninės uolos, kurios vieną po kito „valgė“ mano svarelius skirtus žūklavietės tikrinimui. Ne ką geriau buvo ir kitiems komandos nariams, o Mantas turėjo tik siaurą griovį su lėkštesniu dugnu besitęsiantį iki 15 metrų nuo kranto. Aplink buvo lyg kokios pilies griuvėsiai. Juose laidojome ir šėryklėles ir kabliukus. Tikras išbandymas. Tačiau žuvies pagavome. Bene geriausias taškas ir buvo Manto. Vėl kibo kilograminiai unguriai, su kuriais daugiau vargo nei naudos, o prie pa kanto pliauškėjo sprindiniai upėtakiukai.  Jaukai veikė, o ir taktikos daug koreguoti tikrai nereiks.
Taigi jau praktiškai žinome kaip gaudysime keturiuose iš penkių varžybų zonų. Penktojoje turėsime paskutinę treniruotę. Žinome tik tiek, kad pirmadienį čia kibo milžiniški kiekiai karšių, o dabar vyravo tik smulkios kuojytės. Jų kiekis didelis ir reiks visą varžybų laiką laikyti didelį tempą. Svoriai sunkiai prognozuojami. Pagal vietinius airius, rytoj jų gali ir visiškai nebūti.
Po treniruotės visų čempionato dalyvių laukė oficialioji varžybų atidarymo ceremonija ir paradas. Vos spėjome palysti po dušu, o jau reikėjo stovėti tarp 25 šalių dalyvių pasipuošus tautinėmis spalvomis. Lydimi gausių, susirinkusių žiūrovų aplodismentų, žygiavome Coachforto pagrindine gatve. Puikus tautinės muzikos ansamblis visą renginį puošė šauniais ritmais. Tokioje eisenoje dalyvavau pirmą kartą ir ji paliko neišdildomą įspūdį – jautėmės lyg būtume čempionai.
Susirinkę į vietinės bendruomenės salę išklausėme oficialių atstovų kalbų, puikaus koncerto, o kiekviena šalis buvo pristatyta skambant tautiškiems himnams. Daugiausia aplodismentų aišku sulaukė irijos rinktinė ir nelengviausius laikus išgyvenanti Ukrainos komanda.
Tik apie devintą valandą vakaro pajudjome viešbučio link – juk rytoj laukia paskutinė treniruočių diena.
p.s. Šiandien paskutinėje treniruotėje puikiai pagaudėm kuojų, tačiau Anglijos rinktinė sėdėdami gretimame sektoriuje gaudė ir karšius. Taigi bus šiam vakarui klausimų ir diskusijų apie pasirinktas taktikas. O dabar kol dar yra truputį laiko, visi tvarkosi įrankius. Rinktinės vyr treneris traukia burtus. Po kelių valandų žinosime kas ir kurioje zonoje gaudys. Esame šeši žvejai, tad vienas turėtų tapti atsarginiu – treneriai kol kas šią info slepia. Taigi laukiam burtų ir kaupiamės.

2014/07/17

2 ir 3 treniruočių dienos



2 diena.
                Į antrąją treniruotę išvykome jau gausesnėmis pajėgomis. Prie mūsų prisijungė Paulius ir Kęstas atvykę lėktuvu pirmadienio naktį. Nors ir nemiegoję, ir išvargę jie mielu noru rinko taip reikalingą informaciją. Jos išties buvo milžiniškas kiekis.
Iš šios treniruotės tikėjomės daug mažiau nei gavome, o gauta informacija liečianti jauko receptūras buvo ypač  naudinga. Kai kas sugaudė vos kilogramą o kai kas visus dešimt. Buvo labai svarbi tinkama distancija, tinkamas jaukas ir gyvi priedai. Tik tinkamai juos parinkus galima tikėtis nors kiek aukštesnės vietos. Nuostabiai  šioje treniruotėje gaudė Airijos, Anglijos rinktinės. Kitiems gi, tame tarpe ir mums dar reiks daug dirbti.
Tikrai nustebino Sensas jaukai. Ir nors aš nesu su jais labai susipažinęs, tačiau paliko tik puikų įspūdį. Galų gale beveik visos komandos naudoja tik šios jaukus, o pasirinkimas toks didelis, kad galima sukurti bet kokį receptą, net ir įnoringiausiai žuviai. Didelis dėkui Salmo už aprūpinimą šiais jaukais.
Daug padėjo Willi, kuris net devynis metus yra buvęs Airijos rinktinės nariu, o šį vandens telkinį supranta puikiai, juk čia vyksta dauguma Airijos varžybų. Atviroje diskusijoje jam udavėme daug klausimų, o atsakymų gavome dar daugiau. Išties šaunus bičas, o už pažintį su juo esame be galo dėkingi Sergejui.
                Po treniruotės nesinori nieko – tik greičiau įlysti  dušą ir kristi į minkštučius patalus. To atlikti niekaip nepavyksta – reikia rištis pavadėlius, sistemėles, gamintis maistą ir rašyti šias eilutes. Vien jaukų ir gyvų priedų tvarkymui išeina gera valanda. Valandą ar pusantros kiekvieną dieną atima treneris organizuodamas susirinkimus – juose detaliai išsianalizuojame klaidas ir pasiekimus. Galų gale reikia keltis fotografijas ir išlėkus į viešbučio administraciją prašyti prisijungimo, kad Lietuvoje irgi žinotumėte kas ir kaip čia vyksta.
                3 diena.
                Tai buvo bene svarbiausia treniruotė, kuri parodė ar einame tinkamu keliu ar ne. Varžybų ritmas, geri Sensas jaukai, informacija tik per trenerį. Visa tai vertė jaudintis, bes veiksmas vyko – ir vyko žymiai geriau nei praėjusiomis dienomis. Tai išties šaunu. Netgi Anglijos rinktinės žvalgyba prie mūsų sektoriaus praleido gerą pusvalandį bestebėdama intensyvius karšių traukimus. Tikėkimės nieko neišdavėme, nors tai ir yra viena iš stipriausių rinktinių nuo kurių rodos reikia ne slėptis, o juos stebėti.
                Šiandien nepagavome ungurių. Ir tai keista, nes vakar jų pagavome net devynis. Čia šių žuvų gaudymas yra uždraustas, tad paragauti kepto ar rūkyto ungurio tikrai nepavyks. Tačiau pagavome upėtakį, kuris taip pat keliavo namo.
                Varžybose lietuvoje naudojame ilgus tinkliukus su tikslu išsaugoti žuvį. Tą patį darome ir čia, tuo labiau, kad šiose varžybose negyva žuvis nebus užskaitoma. Tenka dar kartą mokintis saugiai atkabinti žuvį, jos nepažeidžiant.
                Smagu sėdėti ant platformos kai priešingame tvenkinio krante stūkso uolos, o didžiulės bangos be gailesčio talžo akmenis. Gaila nėra kada grožėtis šiuo nuostabiu gamtovaizdžiu, akys įsmeigtos į feederio viršūnėlę.
                Džiaugiamės galėdami čia būti ir dėkingi turime būti tik savo pasiekimams ir rėmėjų dosnumui išdrysusiems paremti tokio „jauno“ sporto pionierius. Labai dėkojame Sergejui, kuris už savo asmenines lėšas atvyko į šį čempionatą mums padėti. Jo puiki anglų kalba be problemų leidžia bendrauti su masalų tiekėju, viešbučio administracija. Jis visą diena praleidžia bendraudamas su kitų šalių sportininkais, o gauta informacija mums be galo svarbi.
                Prieš akis dar dvi treniruotės, jos dar svarbesnės nei buvusios, tad laikykite špygas už Lietuvą.