2014/10/19

Asmeninių rekordų diena



Rugsėjo ir spalio mėnesiai  šiais metais man labai šykštėjo žūklės laimikių. Ir nors orai lepino, tačiau iš žūklės dažniau grįždavau tuščiomis nei su laimikiu, tai nulėmė ir neatsinaujinančius blogo įrašus. Tačiau tokios žūklės kaip vakar nevalia neįamžinti.
Važiavome į mums neblogai pažįstamą ežerą, kur tikėjomės sugauti vieną kitą stambesnį starkį. Šis telkinys tikrai žuvingas, tačiau ir nemažiau įnoringas, dažną žūklę gali grįžti tuščiomis. Na o jeigu pasiseks, gali į valtį įversti savo rekordinį starkį ar lydeką. Nežiūrint į tikrai stambias žuvis plaukiojančias šiame ežere, vietiniai dažnai juokauja, kad ši „bala“ tik tiems kas žūklę pramiegojo. Jie negali suprasti alytiškių ieškančių laimės bala žino kur vietoj to, kad mirkyti masalus Dusioje ar Metelyje.
Taigi, šiaip ne taip antrąkart užsivedę „užsisiurbusį“ variklį, plaukiame prie mums gerai žinomo šlaito, kur kartas nuo karto apsilanko būreliai starkių. Kibimus šioje vietoje per visą dieną galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, tačiau žuvys dažnai perlipa ir per tris kilogramus, o kiekvieną sezoną papuola egzempliorių ir po 5 kilogramus. Mano rekordinis starkis buvo kiek virš trijų kilogramų.
Echolotas rodo stagiai krentantį gylį ir milžiniškus būrius nedidelės „baltos“ žuvies. Greit išmetame inkarą ir jau gerai pažįstamomis gumomis pradedame tikrinti kiekvieną kvadratinį metrą. Kad ir kokia nuobodi būtų tokia žūklė, tačiau atsipalaiduoti negalima nė akimirkai, nes vienintelis dienos kibimas gali likti nerealizuotas.
Praėjus tik pusvalandžiui, kažkas lengvai prispaudė Reins guminuką, kirtau akimirksniu ir kitame gale pajutau rimtą pasipriešinimą. Užkibusį starkį atskirti nuo lydekos tikrai nesunku, tačiau visad galima sumaišyti su į šoną pakirstu karšiu. Tikėjausi pirmojo varianto ir po truputį pompavau žuvį link valties. Svoris tikrai neeilinis, o vis į paviršių nekylanti žuvis tikrai turėjo būti neeilinė. Po kelių minučių kovos pro pradėjusį skaidrėti vandenį pasimatė milžiniško starkio siluetas. Šiaip ne taip įsikeliame pasišiaušusią žuvį į valtį. Svarstyklių neturime, tačiau jaučiu, kad tai mano didžiausia sugauta šios rūšies žuvis. 
 Nedidelė foto sesija ir vėl ariame dugną sunkiais galvakabliais. Kolega kas kelis metimus vis keičia masalą, o aš nusprendžiau nieko nekeisti ir gaudyti tuo pačiu Rockvibe Shad guminuku atnešusiu pirmąją žuvį. Geros valandos bėgyje žuvį užkerta ir kolega, tačiau tai tik 49 centimetrus siekiantis starkiukas. Kauno mariose toks jau būtų imamas, o čia viso labo neūžauga, kuri greit keliauja atgal į savo stichiją.
Po valandos tuščio gaudymo pajuntu labai silpną prisilietimą prie jau ant dugno gulinčio masalo. Sureagavau greitai ir vėl pajutau solidų svorį. Kova truko geras penkias minutes ir paviršiuje pasirodė panašaus dydžio ešerio giminaitis. Nuostabai nebuvo ribų – dar niekad nepapuolė sugauti dviejų tokio dydžio žuvų  tą pačią dieną.
Visi limitai ir užduotys įvykdytos, tad pagaudę dar kelias nė kibimo nedavusias valandas nusprendžiame grįžti į krantą. Iki valties įsileidimo vietos beveik kilometras tad nusprendžiame velkiauti. Aš užsikabinu 6 metrus neriantį gan agresyvų Rapala Tail Dancer vobleriuką, kolega kiek mažiau neriantį. Lėtai judant valčiai įdėmiai stebime 7 metrų gylyje esančius didžiulius žuvies būrius. Kartas nuo karto apie jų buvimą praneša ir stipriau suvirpanti meškerės viršūnėlė kai karšiukai paliečia pintą meškerykočio valą.
 Artėjant prie kranto gylis pradeda truputį mažėti ir prisuku kelis metrus valo. Nespėjus pastatyti spiningo pajuntu stiprius smūgius. Pakertu ir po truputį traukiu žuvį link valties. Pirmomis minutėmis maniau užkibo kiek daugiau nei du kilogramus sverianti lydekaitė ir tik vėliau supratau, kad laimikis neeilinis. Ji apsuko kelis kartus aplink valtį, o mes jos vis nepamatome. Pritraukiu kelis metrus, o ji tuos kelis metrus akimirksniu ir išprašo. Dvikova vyko apie 10 ar 15 minučių ir tik padiskutavus kaip įkelsime žuvį į valtį šiaip ne taip ją įvertėme į valtį. Tikrai ne „milžinė“, ir pasak kolegos iš toli neprilygsta praėjusiais metais čia jam užkibusiam monstrui, kuris kėsinosi prakasti valties bortą.
Nusprendžiame, kad lydeka turėtų sverti aštuonis kilogramus ir lekiame kranto link ieškoti svarstyklių. Čia jų niekas neturi, tad laikome žuvį parištą priekrantėje ir pakuojamės valtį – laukiame grįžtant kitų žvejų. Niekas nepasirodo ir nusprendžiame nieko nelaukdami žuvį paleisti, juk tokio dydžio žuvis yra milijoninė motina, ir jos čirškinimas riebaluose yra nepriimtinas.
 Viskas nebuvo taip paprasta – žuvis paplaukusi gerus penkis metrus virto ant pilvo ir oras pilve niekaip neleido jei persiversti. Bijojome, kad lydeka gali paprasčiausiai paskęsti, tad nekreipdamas dėmesio į 5 laipsnių šilumą, nusirengiau ir iki kaklo įbridau į vandenį. Žuvį gaivinome dar geras penkias minutes kol pro žiaunas išėjo visi oro burbulai ir ji galėjo laisvai plaukti. 
Tokiomis akimirkomis apima labai malonus jausmas. Jautiesi žymiai geresniu ir stipresniu už tuos kurie iškart nugalabija tokį laimikį. Panašius jausmus sužadinome ir vietiniam vyrui išvedusiam pasivaikščioti savo keturkojį draugą ir pamačiusį mus besiteliuškuojančius lediniame vandenyje. Pasak jo - energijos ir gėrio pakaks visai šaltai žiemai.
            Tokius pačius, o gal ir dar gražesnius jausmus, manau, patirsite ir jūs garbingai atsisveikindami su dėmesio vertu priešininku.

2014/09/10

Kuo gaudo čempionai?


Šie 2013 metų duomenys jus turėjo pasiekti dar ankstyvą pavasarį, tačiau dėl didelio užimtumo visa tai iškrito iš galvos. Prisiminiau, tik tada, kai baigėsi 2014 metų čempionatas. Prisiminiau, radau reikiamą medžiagą ir dabar, nors ir labai vėluodamas, pateikiu Jums.
Nepateikiu jokių slaptų ar sėkmingos žūklės receptų. Paprasčiausiai išdėstau sausus faktus apie 2013 metų Lietuvos Dugninės meškerės čempionate dalyvavusių ir geriausiai pasirodžiusiųjų dešimties žvejų naudotus meškerykočius bei rites. Tuo metu, man tai buvo labai įdomu – norėjosi palyginti naudotus mano paties ir konkurentų.
Feeder tipo meškerykočiai. Iš atliktos apklausos tapo aišku, kad lyderiaujančių gamintojų ir meškerykočių modelių tikrai nėra daug. Dauguma gaudo tikrai įvairiomis meškerėmis priklausomai nuo sąlygų. Išskirti gal būt norėčiau Drennan gamintojo meškerykočius, kuriais gaudė net 4 sportininkai iš dešimties. Populiariausias modelis Drennan Match Pro 12' Super Feeder. Antroje vietoje pagal populiarumą lieka Shimano meškerykočiai. Visų kitų gamintojų įrankiai užima tikrai nedidelį procentą. Į klausimą apie ketinimą įsigyti naujų meškerykočių, atsakymai taip pat buvo labai įvairūs – dauguma numatę įsigyti truputį galingesnių „kotų“, t.y Shimano Aernos, Shimano Super Ultegra, Preston Dutch Master ir Drennan Puddle Chucker Method meškerykočius.
            Ritės. Ritės taip pat naudotos pačios įvairiausios. Nuo pigiausių modelių, kurių galima įsigyti Gariūnų turgavietėje iki tikrai kokybiškų gaminių. Verta paminėti, jog praktiškai visas geriausiųjų sportininkų dešimtukas naudojo pintus PE valus, tad ir ritės manau buvo pasirinktos pagal atitinkamus kriterijus. Šioje kategorijoje lyderiauja Mitchell ritės, o būtent modelis Mitchell Mag Premier. Antrojoje pagal populiarumą vietoje - įvairūs Shimano ričių modeliai ir Ryobi. Iš pastarųjų verta paminėti Ryobi Applause.
            Puikiai suprantu, kad aukščiau paminėti įrankiai tikrai nėra panacėja ir jų įsigijimas dar nereiškia pergalės, tačiau manau pradedančiajam dugninės meškerės gerbėjui tai reikalinga informacija apmastymui.