2016/04/04

"Šapalynai"

 
Pavasaris vis labiau įsibėgėja. Šiandien termometro stulpelis netgi perkopė 18 laipsnių padalą. Puiku, tai reiškia, kad žuvys pradeda maitintis ne tik Nemune. Ir pavasarinė upės apgultis po truputį slūgsta, daugelis žvejų pasirenka kitus vandens telkinius, taip atlaisvindami daugumą perspektyvių vietų šapalų žūklei.
Man to ir tereikia – kiekvieną pavasarį stengiuosi susiorganizuoti bent kelias tokias žūkles, nes vėliau prasidėjus sportiniam sezonui laiko paprasčiausiai nelieka. O ir praleisti progą pakovoti su viena iš stipriausių ir gražiausių mūsų upių žuvų būtų neatleistina.
Šapalų žūklė yra viena iš paprastesnių – ypatingo pasiruošimo čia nereikia. Tereikia šiek tiek skaityti upę, nebijoti pasivaikščioti pakrantėmis, turėti pakankamai tvirtus įrankius, na dar neprošal skardinė konservuotų kukurūzų ir batonas nuo pusryčių stalo.
Kaip viskas vyksta? Pradžia – tai tinkamų įrankių pasiruošimas. Tam tiks  bet kokio rimtesnio gamintojo dugninei žūklei skirtas kotas. Pageidautina greitos akcijos ir viršūnėlėmis skirtomis gaudyti svoriais nuo 2 oz. (apie 60 gr.). Laibesnių viršūnių nepatariu naudoti, nes srovė jas stipriai išlenkia ir kimbantis šapalas sunkiau užsikerta. Taip pat jei yra galimybė – naudokite standesnes, anglies pluošto viršūnes.
Valą geriausia naudoti monofilamentinį arba fluorokarboninį apie 0.26 – 0.28 mm storio. Galima naudoti ir pintą, tačiau be ilgo šoklyderio jau nebeapsieisite. Šapalų žūklėje sistema turi būti pakankamai tampri, nes žuvis tikrai stipri ir gali lengvai nutraukti net ir storoką pavadėlį, jei gaudysite tik pintu valu. Pavadėlis taip pat neplonas – nerekomenduoju dėti plonesnio nei 0.18 mm. nes atsisveikinti su kabliuku galite nė nespėję pajausti žuvies svorio – šapalo kibimas toks stiprus, kad meškerykočiai lekia nuo stovelių. Kabliukai stambesni – 8-10 numerio, plataus linkimo ir storos vielos. Sistemėlė – paprasčiausia „paternoster“ su ilgoku iki metro ilgio pavadėliu. Svareliai nuo 30 iki 60 gr. priklausomai nuo vietos.
Taigi kai įrankiai sutvarkyti belieka pasirinkti tinkamą vietą. Iš esmės Nemuno aukštupyje apie Alytų, Druskininkus labai sunku rasti bent kilometro ilgio ruožą kur nebūtų nė vienos šapalų žūklei tinkamos vietos. Tai dažniausiai „išėjimai“ iš duobės, ar sietuvos kur mažėja gylis. Vietos su lygesne srove prieš seklumas ar tolygaus gylio ruožas žemiau seklumos. Būtina bent nedidelė srovė ir šalimais esanti upės vaga ar pagilėjimas. Tiek pavasarį, tiek ir vasarą šapalų buvimo vietos yra labai panašios. Savo žūklėse aš pasirenku 3-5 tokias potencialias vietas ir einu per jas praleisdamas po 1 -  1,5 valandos kiekvienoje.

Atsistoti reikia kiek aukščiau numatomos gaudymo vietos ir mesti 45 laipsnių kampu pasroviui. Nesibaiminkite jei masalą srovė išneš į krantą – dažnai šapalai pavasarį priplaukia visai šalia jo. Masalai patys paprasčiausi – kukurūzas, batonas, žirniai. Jaukini dažniausiai tuo kuo ir gaudai – iš saujos berdamas kukurūzus, kad juos srovė dugnu ridentų pro tą vietą kur sumesti masalai.
Dabar svarbiausia – neikite toli nuo meškerių. Šapalo kibimas labai stiprus, tad nepriveržkite ritės stabdžio mirtinai. Užsikirtusi žuvis turėtų po truputį ištraukti valo iš ritės. Netriukšmaukite – jei už keliasdešimt metrų žemiau jūsų įsitaiso gaudyti kolega – jūsų šansas sugauti žuvį sumažėja dvigubai. Tyla čia labai svarbi.
Tokia, nesudėtinga žūkle šiandien aš ir mėgavausi. Per gerą pusdienį buvo vos trys kibimai. Du virš kilogramo sveriantys šapalai apsilankė fotosesijoje ir toliau plaukioja savo stichijoje. Darykite tą patį, juk šapalas vertas dėmesio tik kaip žūklės objektas, – kriauklėje ir ant keptuvės šioms žuvims ne vieta.



2016/03/21

Su plūde!

 
Laisvadienis per Miego dieną! Kas gali būti geriau? Galima prasivolioti lovoje nors ir visą dieną. Manau, tai netgi būtų sveikiau, nei elgtis taip, kaip elgiasi daugelis žvejų - braidžioti paupiais ir paežerėmis, norint pamatyti bent vieną kibimą. Sakau jums – esame visiški „bepročiai“.
Taigi spjaunu į sveikuolių patarimus miegoti bent 8 valandas ir nepraėjus nė šešioms jau kraunuosi žūklei skirtą mantą, geriu kavą ir atsisveikinęs su šeima strimgalviais leidžiuosi laiptine žemyn. Užsuku pas kolegą prekiaujantį gyvais masalais. Truputis uodo trūklio lervų, sauja musės lervų, pusantros pinkų ir t.t. Žinau iš patirties, masalų reikia turėti pačių įvairiausių – ir nors tai labiau tinka šiltesniam vandeniui, tačiau įprotis jais pasirūpinti išlieka.
Rinktis tokiu metų laiku nelabai yra ką. Galima gaudyti Nemune pavienes kuojas, bandyti srovėje sumedžioti prabudusį šapalą arba rinktis jau atitirpusius ežerus bei tvenkinius, kuriuose priekrantėje jau galima visai smagiai pažvejoti. Šį kartą pasirinkau žūklės būdą, kurio nenaudojau beveik metus, o gaudymo technikos – beveik du. Dugnine gaudysiu visą ateinantį sezoną, o štai plūdinę pasirenku labai retai. Tad sumaniau prisiminti ir įsitikinti, kad gaudyti plūde vis dar moku.
Punios tvenkinys pasitinka apsnigusia ir slidžia pakrante, termometras rodo tik vieną laipsnį šilumos, vandens temperatūra vos vienu laipsniu aukštesnė. Taigi sąlygos ne pačios geriausios. Džiugina tik tai, kad vėjas nors ir pučia, tačiau nestipriai.
Susinešu savo įrankius, patogią platformą, kibirus, graibštus ir tinklelį žuviai. Kuo labiau senstu – tuo daugiau mantos tempiuosi į žūklę. Įdomu, kada prasidės atvirkštinis procesas. Pasiruošimą pradedu nuo jauko maišymo. Atskirai sudrėkinu nuo praėjusių metų likusių jaukų likučius, kitame kibire truputį sudrėkinu molį sumaišęs su kurmiarausio žeme. Leidžiu jaukui pabrinkti ir tuo tarpu tvarkausi įrankius, statausi platformą, vandenin įleidžiu tinklelį žuvims ir t.t. Atlieku visus darbus, kurių negali padaryti atsisėdęs gaudyti. Tada pratrinu per tinklelį jauką, žemę ir viską gerai sumaišau. Dar kartą pratrinu gautą masę, kad būtų vienalytė ir puri. Teliko įberti truputį pinkų, trūklio lervų ir formuoti mandarino dydžio rutulius.
Gaudymui pasirenku dvi distancijas – artimąją apie 10-11 metrų, kurią tikrinsiu su 7 metrų botu ir tolimąją apie 16 – 18 metrų, kur gaudysiu „matchu“ naudodamas „waggler“ tipo plūdę.  Gylis tarp šių taškų pakinta viso labo per 25 centimetrus ir siekia apie 1,5 m tolimajame.
Keli svarbūs niuansai sėkmingai žūklei:
- plūdė turi būti kiek galima mažesnės keliamosios galios. Pvz: jei su 3 gr. plūde galiu numesti keliais metrais toliau, nei gaudymo taškas – tokią plūdę ir renkuosi. Lengvesnė plūdė – mažesnis pasipriešinimas jautriai žuviai;
- „wagglerius“ dažniausiai naudoju su pridėtiniu svoriu esančiu plūdės storgalyje. Ypač gaudydamas nedideliame gylyje. Jie man patinka jau vien dėl to, kad praktiškai iš karto, plūdei atsidūrus gaudymo taške galima matyti kibimą ir nereikia laukti kol plūdė atsistos, arba neatsistos visiškai esant kibimui ant besileidžiančio masalo;
- labai svarbu plūdės antenos spalvos pasirinkimas. Kiekviena spalva skirta tam tikram apšvietimui ir per žūklę gali tekti kelis kart pakeisti plūdę arba jos anteną, kad mažiau vargintų akis. Visada naudoju nedidelius karabinus greitam plūdės pakeitimui, o tvirtinu paprastais silikoniniais „stopais“;
- dar labai svarbu – tinkamas gylio nusistatymas. Tam nenaudoju jokių specialių svarelių, paprasčiausiai ant kabliuko užspaudžiu gramo ar didesnį užspaudžiamą svarelį ir pagal plūdės antenos padėtį nustatau tikslų gylį gaudymo vietoje;
- belieka specialiu markeriu atžymėti valą kai sistema yra pasirinktame gaudymo taške. Metimas atliekamas į pasirinktą orientyrą keliais metrais toliau nei gaudymo taškas, tada meškerės viršūnėlė panardinama ir greitai susukamas rite valas iki pažymėtos vietos.
 Taigi, kiekviename taške kiek galima tiksliau sumetu po tris mandarino dydžio jauko rutulius. Tada paeiliui po kelias minutes skirtingais masalais tikrinu žūklės taškus. Pradedu nuo trūklių ir artimosios distancijos, nesulaukus kibimo keičiu meškerę ir gaudau tolimajame. Taip be kibimo praleidžiu apie 15 minučių.
Antrajame taške, kur gaudau su meškere be ritės, sulaukiu smulkaus kybtelėjimo ir ištraukiu nedidelę kuoją. Na pamaniau, kad dabar ir prasidės, tačiau pralaukiu dar geras dešimt minučių kol sulaukiu kito kibimo tolimajame taške, kur gaudau tolimojo užmetimo meškere. Tokia pat kuoja. Po jos seka antra ir nedidelis karšiukas. Stambinu masalą, tačiau kibimo tai neatneša. Vėl bandau artimąją distanciją – tyla.
 Mažinu masalą – palieku vos vieną trūklį ir BAM! Į graibštą parkeliauja beveik pusės kilogramo karšiukas. Negaliu atsistebėti. Vėl dedu vieną trūklį ir tik užmetus seka nedidelio karšiuko kibimas. Po truputį įsivažiuoju ir pagaunu ritmą. Metimas, meškerykočio ir ritės pagalba skandinamas valas ir sistema partraukiama į gaudymo tašką, skaičiavimas iki keturių, kibimas ir eilinis karšiukas keliauja graibšto link.
Plūdė sureguliuota idealiai, bet koks masalo timptelėjimas ir visa matoma viršūnėlės dalis panyra po vandeniu. Nuostabu.Kas valandą įmetu po nedidelį jauko rutuliuką – kibimo tai niekaip nesugadina, atvirkščiai – jis tik gerėja. Įdomumo dėlei bandau ir artimąją distanciją, tačiau bergždžiai – daugiau kibimų ten nebesulaukiu, tad botą greitai padedu į šalį ir toliau darbuojuosi traukdamas karšiukus. Papuola ir visai gražių – virš kilogramo sveriančių.
 
 
 Po kelių valandų oras pastebimai atšyla. Aplink pradeda tirpti sniegas, o pro debesis išlenda saulutė. Iš kažkur prie jauko prisistato saulažuvės. Pagauti kuoją ar karšiuką darosi vis sunkiau. O štai pulkas saulažuvių niekur nesitraukia, kimba ant trūklių, ant musės lervų ir net ant slieko. Prie jų prisijungia ir piršto dydžio ešeriukai. Žūklę tenka baigti, juolab, kad sugaudyta tikrai nemažai, o tokio pavasarinio kibimo neturėjau jau daug metų, gal būt, kad vengdavau tolimo užmetimo ir palikdavau jį vasarai. Pasirodo be reikalo – tik keliais metrais toliau, tik keliasdešimt centimetrų giliau, o žuvies skirtumas nenormalus.
Taigi, tokia pirmoji 2016 metų žūklė plūdine meškere, o tiksliau – tolimojo užmetimo. Pabandymas tikrai vykęs, tačiau dabar plūdinė turės pailsėti – artėja dugninės meškerės čempionatas, reiks ruoštis. Na o jei jūs turite galimybę ir noro būtinai pasinaudokite mano patarimais ir išbandykite šį įdomų žūklės būdą.
 

2016/02/15

Kelionė į Ternopolį ir pirma pažintis su varžybų telkiniu


Štai dabar laikas pradėjo bėgti labai greitai, rodos ką tik laikrodis rodė 23 valandą, o ir vėl beveik vidurnaktis. Kaip sakoma,  laikas bėga tikrai nepastebimai, ypač kai kiekviena minutė užimta.
Šeštadienio rytą išvyką iš Lietuvos lydėjo dideliais „kąsniais” krintančios snaigės, manėme, kad teks užtrukti. Anaiptol, Lenkijoje sniego jau nebuvo ir per daug neskubėdami važiavome Ukrainos link. Rinktinės sąstatą jau žinote, tad pristatinėti manau nieko nereikia – puikių žvejų kompanija ir kelionės kilometrai tirpte tirpo.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis tik kirtus Lenkijos – Ukrainos sieną. Tie kas dažniau lankosi Ukrainoje nenustebs, tačiau tiems kas didžiąją dalį savo gyvenimo kilometrų rieda ES keliais, pasakysiu – Kauno keliai nuostabūs. Čia asfaltą matomai kloja tiesiog ant pievos – taip išsiklaipiusių kelių man asmeniškai dar niekur neteko matyti.  Nėra čia nei kelius ženklinančių stulpelių, nei tinkamo kelio ženklinimo, nei apšvietimo. Pusantro šimto kilometrų atkarpą iki Ternopilio važiavome geras tris valandas, o kūnas virpėjo dar kelias. Taigi kratymas, kratymas ir žiguliukų lenkimas. O ir girtą vairuotoją, miegantį už Lados vairo čia tikrai galima pamatyti.
Šiandien ryte, kelionės prie varžybų telkinio metu, buvome dar labiau pakraupę – kratymas ne tik, kad didėjo, bet ir pakelėse stūksančios krūvos šiukšlių labiau priminė Iraką, nei “europietišką” šalį.
Nėra viskas blogai, yra ir pliusų – kainos. Pasikeiti 50 eurų – gauni krūvą grivinų ir gyveni sau kaip ponas, beveik viską sau leisdamas. Pigiausias aišku, vietinės gamybos alkoholis, bet ir kitos kainos nesikandžioja visiškai. Viešbutis pakankamai geras ir nebrangus, maistas taip pat. Trūkumas vienas – nuo varžybų vietos gyvename 130 kilometrų, nes mieste esančiame telkinyje, kur buvo suplanuotos varžybos ledas jau per daug silpnas.
Trumpai apie treniruotę, tai kol kas neoficiali treniruotė, leidžianti geriau pažinti telkinį – galime eiti kur norime ir gaudyti kaip norime. Iš paskos niekas neseka ir su žiūronais ginkluotų žvalgų nematome. Tvenkinys, kuriame vyks varžybos išsidėstęs gilioje dauboje, kurios šlaitai labai status ir aukšti, nusėti didelėmis uolomis. Vaizdas išties nekasdieniškas, vis dėlto Karpatai. Viską gadina tik tos pačios milžiniškos krūvos šiukšlių. Lietuviai turbūt šimtą kartų tvarkingesni.
Apie žuvis ar treniruotės eigą tikrai nesiplėsiu – nes mus skaito ir visa informaciją renka kitos komandos. Pasakysiu tik vieną – tvenkinys tikrai žuvingas ir galima gaudyti pačią įvairiausią žuvį, nuo sprindinio ešerioko ar pūgžlio iki kilograminio karšio ar karoso. Na, bet tas vaikščiojimas tarp šiukšlių – baisu.
Kol kas tiek, nes miegoti liko tik kelios valandos – kelsimės su tamsa ir grįšime tik su tamsa, o rytoj vėl trumpai parašysiu nors kelias eilutes.
Daugiau foto
Dar kelios foto

2016/02/04

2016 metų Lietuvos sportinės poledinės žūklės rinktinė



Praėjusiais metais Lietuvos sportinės poledinės žūklės rinktinė dalyvavo Pasaulio Čempionate Suomijoje. Rezultatai tikrai nebuvo labai džiuginantys, ir užimta vieta yra tik kiek aukščiau nei viduriukas. Nei labai blogai, nei labai gerai – 6 vieta iš 13 dalyvavusių šalių rinktinių. To tikrai nepakanka, ir kasmet tobulėjantys Lietuvos poledinės žūklės meistrai pasiryžę tai įrodyti šiemet Ukrainoje vyksiančiame pasaulio čempionate.
Ar Lietuva yra laimėjusi poledinį auksą? Gaila, tačiau ne. Kelis kartus puošėsi sidabro, bronzos medaliais. Tačiau nereikia grįžti atgal į praeitį ir grožėtis prieš dešimtmetį iškovotomis prizinėmis vietomis. Reikia iškovoti aukštesnę vietą, juolab, kad rinktinės sudėtis leidžia siekti aukščiausių pozicijų turnyrinėje lentelėje.
Šiais metais, XIII-asis Pasaulio sportinės poledinės žūklės čempionatas vyks Ukrainoje, vasario mėnesio 20 – 21 dienomis. Penki stipriausi Lietuvos sportininkai atstovaus Lietuvą ant didžiulio tvenkinio ledo Ternopilio mieste.
Nuo praėjusių metų rinktinės sudėtis itin pasikeitė. Tai lėmė ir atrankos į rinktinę sistema ir stipriai tobulėjantys jauni sportininkai. Tokios tendencijos, manau, išliks ir ateityje – jaunimas jau nebe pirmi metai rodo stiprią pažangą. Ir nieko nuostabaus,  Lietuvos poledinės žūklės čempionate patekti į stipriausiųjų dešimtuką nebėra taip paprasta. To gali pasiekti tik tikrai pasiryžę ir stiprūs sportininkai. Belieka tikėtis, kad šiuose Lietuvos čempionatų etapuose sukaupta patirtis padės vyrams pasiekti aukštų rezultatų.
Daugiau čia

2016/01/27

RERIJA Taurė 2016



Ko reikia geroms poledinės žūklės varžyboms? 
Tvirto ledo ir gero kibimo? Didelio būrio meškeriotojų ir puikaus organizavimo? O gal karštos sriubos, konkursų ir gerų prizų?
Manau, visa tai tikrai buvo! Tad, šeštadienį vykusias tradicines poledinės žūklės varžybas UAB „Rerija“ taurei laimėti 2016, galime drąsiai vadinti puikiomis varžybomis. Sakysite – juk pats organizavai, o dabar giriesi. Ne, tai ne pagyros sau, o ypač kai vis dar randi, nors ir nedidelių, tačiau trūkumų.
Varžybos, manau, tikrai pavyko jau vien dėl to, kad jose buvote jūs – meškeriotojai. Laimėjote ir buvote apdovanotas didžiule taure, ar pralaimėjote ir likote tik su dalyvio medaliu, nėra labai svarbu. Svarbiausia noras ir siekimas geriausio rezultato. Na o jei begaudant dar gauni pamokų iš profesionalaus poledinės žūklės trenerio, tai geriau ir negali būti.
Rezultatai tikrai gerėja, žvejai kasmet vis tobulėja ir tai parodo laimikiai. Tobulėjimą stebėjome pavaikščioję po sektorius – naujesni grąžtai, sportinės meškerėlės, plonesni valai ir teisingos jaukinimo taktikos. Išties smagu buvo stebėti 112 žvejų bekovojančių tarpusavyje. Na ir kas, kad žuvies dydžiai buvo neįspūdingi, na ir kas, kad didžiausios atitrūko eketėje – svarbiausia bendravimas ir tobulėjimas.
Na o to bendravimo vėl nebūtų be mūsų rėmėjų UAB „Rerija“, kuri įsteigė šūsnį prizų - taurių ir medalių, čekių apsipirkimui ir prizų už daugiau nei 500 eurų. Tik rėmėjų dėka vienam iš dalyvių pakeitėme seną, išklypusią dėžę visiškai nauja, išdalinome nemažai gerų sportinių „balalaikų“. Kur dar St. Croix įsteigtas prizas - žieminis spiningėlis, UAB „Kotas“ prizai ir kitų rėmėjų dovanos.
Aišku, neįkainojama ir ŽK „Ant Bangos“ bei ŽK „Taparas“ narių pagalba, o ypač varžybų vyr. teisėjo Lino Žvaliausko, kuris šiemet vadovaus ir Lietuvos poledinės žūklės rinktinei pasaulio čempionate Ukrainoje.
Dėkojame Alytaus rajono savivaldybei už suteiktą leidimą rengti varžybas, Pivašiūnų seniūnijai už šauniai sutvarkytą pakrantę, Alytaus RAD už galimybę gaudyti be žūklės leidimų ir šaunioms virėjoms už didelį katilą skanios sriubos.
Antrus metus varžybas laimi Alytaus ŽK „Taparas“ komanda, šiemet ant ledo paleidę ir perspektyvaus jaunimo, kuriems didžiausios pergalės dar prieš akis. Manau kitąmet reikės naujo šūkio varžyboms, gal „Nugalėk Taparus“?
Daugiau fotografijų

Rezultatai