2014/09/01

Netikėtas laimikis





           Savaitgalio žūklė galėjo baigtis labai liūdnai, tačiau staigi ir bebaimė reakcija, ją padarė pakankamai linksmą. Taigi vėjo pagauta tuščia valtis nenuplaukė į ežero vidurį, nors visai nedaug trūko.
Prisimenant ima juokas. Juokas juokais, tačiau tada neturėjau nei sausų kelnių, nei batų, o pakankamai stiprus vėjas džiovino nelabai maloniai. Tiek to, ne pirmas kartas.
Tik pradėjus žūklę, pamačiau, kad iš labiausiai mėgiamų Reins valgomų guminukų pakuotės beliko vos vienas vienetas. Kuo reiks gaudyti nebežinojau, visos viltys buvo į kolegą, kuris vis atranda kažką rezultatyvaus.
Pirmas valties sustojimas jau beveik prieš pietus. Truputį vėluojame, tačiau geriau vėliau nei visai likti be žūklės. Per geras 20 minučių kolega gauna pora kibimų ant kažkokių baisių uodeguotų gumų, tačiau nė vieno rezultatyvaus.
Mano pirmas kibimas ant paskutiniojo likusio Reins Rockvibe Shad po pačia valtimi ir pajuntu solidų svorį su keistai besigalynėjančia žuvimi, bandome spėlioti, tačiau bergždžiai. Žuvis ramiai muistosi po pačia valtimi ir niekur plaukti nesiruošia. Po gerų penkių minučių šalia valties pamatome šamą. Keista, tačiau jo tikrai nesitikėjome. Šioje duobėje galima sugauti starkių, lydekų, ešerių, tačiau šią žuvį čia matome pirmą kartą. Tai mano pirmasis ūsuotasis sugautas spiningu.
Iškabindamas guminuką visiškai jį sudraskau. Nors žuvis tikrai nėra didelė, tačiau labai slidi ir į pagalbą matuoti atskuba bičiulis. Lygiai 67 cm. Galėtų sverti apie pora kilogramų ir būtų labai skanus išrūkytas, tačiau taisyklės reikalauja tokio ilgio žuvis paleisti. Tą sėkmingai ir padarome įsiamžinę fotonuotraukoje.
Likęs be mėgstamų guminukų, dedu retai bepavedantį starkių siaubą Berkley Powerbait Ripple Shad 9 centimetrų „riperiuką“ su violetiniu atspalviu. Vos trečio metimo metu, tik nusileidusį masalą atakuoja žuvis. Kad tai vėl neeilinė žuvytė suprantu tik prie valties. Geros penkios minutės pasižaidimo ir į graibštą įvedu gražuolį starkį. Svarstyklių neturime, tad iš akies duodame tris kilogramus. Tai tikrai nėra šių vietų didžuvė, tačiau kol kas didžiausias mano sugautas šios giminės atstovas.
             Žūklės pradžia puiki, tik va gaila, kad taip ji ir pasibaigė. Toliau iki pat vakaro spiningais pramojavome tuščiai. Taip ir nesupratome, ar čia kaltas pasikeitęs vėjas, ar dar per šiltas ir drumstas vanduo.

2014/08/29

The END of 2014...





Šis, 2014 metų Lietuvos dugninės meškerės Čempionatas asmeniškai man buvo labai sunkus. Manau, ir visai mūsų „Ant Bangos – Timar Mix“ komandai. Sunkus ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai. Rezultatai nedžiugino visų keturių etapų metu, o antrajame ir trečiajame etapuose, sugebėjome netgi nusiristi iki šeštosios vietos.
Kiek kartų bebandėme atrasti nesėkmių priežastis, tiek kartų likome nieko nepešę. Galų gale kaltinome netinkamai ištrauktus sektorius, netolygiai stovinčią žuvį ar dar ką nors. Tačiau kalčiausias manau čia visų varžybų dalyvių tobulėjimas, kuris šiemet labai smarkiai šovė į viršų. Nebeliko silpnų varžovų – ir „skaitytis“ dabar reikia su visais be išimties.
Šiam tobulėjimui didelį impulsą davė ankstesnių čempionatų nesėkmės, surimtėjęs požiūris į šį sportą ir netgi pirmoji Lietuvos rinktinės išvyka į Pasaulio čempionatą. Dabar beveik visos komandos turi trenerius ir jų asistentus, kurie neša taip reikalingą informaciją. Daromos vis gausesnės treniruotės – dieną prieš varžybas susirenka beveik visi jose gaudysiantys dalyviai.
Paskutiniame etape, vykusiame Bublių tvenkinyje šalia Kėdainių, sprendėsi viskas, tiek asmeninis sportininkų įsidėstymas sezono įskaitoje, tiek komandinis. Ir nors sezono lyderiai „Sidabrinis Kablys“ ir „Žvejo tribūna“ jautėsi žymiai saugiau, kitos komandos ėjo beveik taškas į tašką. Asmeniniai sezono rezultatai taip pat turėjo labai stipriai pasikeisti.
Treniruočių metu padarėme viską, ką galėjome: atrinkome tinkamą jauko receptūrą, tinkamus atstumus, gylio horizontus ir t.t. Viskas veikė puikiai. Sugauti keturis kilogramus per tris žūklės valandas nebuvo problema. Tačiau kaip bus varžybų metu, esant sportiniam spaudimui, nežinojo niekas.
O įvyko viskas kiek kitaip nei tikėjomės.  Abejas varžybų dienas nesisekė traukti burtų ir teko tenkinitis pakankamai prastais (mūsų įsitikinimu) sektoriais. Kaip bebūtų, darėme viską, ką sugebėjome. Labiausia džiaugėmės Karolio Dženkaičio pasirodymu ir liūdėjome dėl visą sezoną nesėkmių persekiojamo Gražvydo. Su Rimu sugaudėme taip pat tik vidutiniškai, tačiau svorio persvara sugebėjome užlipti ant trečiosios vietos laiptelio ir pasipuošti bronzos medaliais. Taip pat situacija susiklostė ir su galutine čempionato įskaita. Tik svorio skirtumu įveikėme klubo Kibkit.lt komandą ir likome trečiojoje vietoje.
Aišku džiaugiamės ir didžiuojamės pasiektu rezultatu, juk tai tikrai didelio darbo ir teigiamo požiūrio į šį sportą vaisius. Jo niekaip nebūtume pasiekę, jeigu ne mūsų komandos rėmėjai UAB „Kotas“, aprūpinę puikiais vengriškais Timar-Mix jaukais ir didelėmis nuolaidomis žūklės įrangai. O jeigu ne treneris Linas Žvaliauskas, pasiekti tokį rezultatą būtų praktiškai neįmanoma.


FOTO Mindaugo Petraičio ir Lino Žvaliausko